Šie projektai nėra realizacijos. Tai – konceptiniai architektūriniai tyrimai, atskleidžiantys mūsų mąstymo būdą, darbo metodą ir architektūrines nuostatas projektuojant individualius namus.
Šio projekto pagrindinė idėja – namas kaip kraštovaizdžio tęsinys, o ne atskiras objektas. Architektūra čia nėra dominuojanti forma – ji veikia kaip tarpininkas tarp žmogaus ir gamtos.
Projektas nagrinėja klausimą:
kaip individualus namas gali tapti gyvenimo aplinkoje dalimi, o ne kontrastu jai.
Sklypo ir konteksto analizė
Hipotetinis sklypas įsivaizduojamas miškingoje teritorijoje, su natūraliu reljefu ir brandžiais medžiais. Vietoje agresyvaus „išvalymo“, architektūriniai sprendimai formuojami prisitaikant prie esamų sąlygų:
reljefas diktuoja pastato aukščius
medžių masyvai formuoja vizualines ašis
pastatas „įsitaiso“, o ne „atsistoja“
Architektūriniai sprendimai
Horizontalios pastato proporcijos
Skaidymas į kelis tūrius vietoje vieno masyvo
Terasos kaip pereinamosios erdvės
Dideli horizontalūs langai, orientuoti į kraštovaizdį
Natūralios, sendinamos medžiagos
Forma kuriama ne kaip tikslas, o kaip logiška pasekmė.
Vidaus ir išorės santykis
Vidaus erdvės projektuojamos kaip nuoseklus perėjimas:
uždara → pusiau atvira → atvira erdvė
Tai leidžia:
gyventi su gamta, o ne „žiūrėti į ją“
keisti gyvenimo scenarijus pagal sezoną
išvengti griežtos ribos tarp namo ir aplinkos
Ryšys su šiandienos gyvenimo būdu
Šis konceptas skirtas žmonėms, kurie:
vertina ramybę ir privatų gyvenimą
nori namo ne kaip statuso simbolio
ieško ilgalaikės gyvenimo kokybės
Tai architektūra, kuri nesistengia būti pastebėta, bet yra nuolat jaučiama.
Architektūrinė išvada
Organinės architektūros principai šiandien leidžia kurti namus, kurie:
nepasensta stilistiškai
reikalauja mažiau intervencijos
kuria emocinį ryšį su vieta
Šis projektas parodo mūsų požiūrį į individualų namą kaip į gyvenimo aplinką, o ne objektą.